Duona – vienas svarbiausių produktų daugelio kasdienybėje. Nors šiandien duona taip pat yra vertinama, anuomet senovės lietuviai laikėsi ir ypatingų su duona susijusių papročių. Ypač didelę reikšmę duona turėjo ant šventinio Kūčių ir šv. Kalėdų stalo – ji buvo ne tik priedas prie kitų valgių, bet ir pagrindinis, garbingiausioje stalo vietoje patiekiamas valgis. Žemaičių krašto etnokultūros centro etnografė Adma Baltutienė pasakoja apie su duona susijusius papročius, švenčių metu puoselėtas tradicijas ir atskleidžia įdomių duonos gamybos detalių.
Auka dievams ir protėvių vėlėms
Etnografė A. Baltutienė pabrėžia, kad duona – būtinas Kūčių stalo patiekalas. Pasak jos, nors metams bėgant papročiai keičiasi, lietuviams duona buvo ir bus vienas pagrindinių valgių.
„Mano močiutė sakydavo – jei turi duonos, gyvensi. Tačiau duona turi kur kas didesnę reikšmę – seniau per įvairias šventes ir apeigas duona buvo aukojama dievams. Prieš pradėdami valgyti duoną, lietuviai pirmą kąsnį mesdavo į ugnį – ugnies deivei, namų dievybėms, prie ugniakuro gyvenančioms protėvių vėlėms. Duona buvo aukojama ir vandeniui, jame gyvenusioms dievybėms. Šis aukojimo paprotys užfiksuotas ne vienoje lietuvių pasakoje ar sakmėje“, – apie šventinius duonos valgymo papročius pasakoja A. Baltutienė.
Ji priduria, kad su duona buvo elgiamasi itin pagarbiai.
„Pagarba duonai atsispindėjo kiekviename veiksme: imant ją iš krosnies, dedant ant stalo, valgant. Garbingiausioje stalo vietoje visuomet sėsdavo šeimininkas, kuriam ir tekdavo svarbiausia užduotis – suraikyti duoną. Dabar, kai daugelis perka parduotuvėse kepamą duoną, jai nėra suteikiama tokia didelė reikšmė, tačiau namuose kepta duona visada buvo itin gerbiama“, – teigia A. Baltutienė.
Duoną kepdavo ir iš neįprastų miltų
Pasak etnografės, anuomet šventinį stalą dažniausiai puošdavo ruginė, taip pat šviesi duona. „Batono ant šventinio stalo greičiausiai nebūtume matę. Duona buvo kepama ne tik iš ruginių, bet ir kitokių, neįprastų miltų, ypač karo ir pokario metu, kai miltų trūko. Tuomet duoną kepdavo iš žirnių ar avižų miltų, ją gardindavo bulvių tarkiais ar burokėliais. Mano šeimoje močiutė duoną skanino namine uogiene ar natūraliu medumi“, – pasakoja A. Baltutienė.
Dabar, pasak specialistės, duona nebėra pagrindinis stalo valgis, dažniau ji naudojama kaip priedas prie pagrindinių patiekalų. „Duona ilgą laiką buvo vienas svarbiausių lietuvių Kūčių bei Kalėdų patiekalų, tačiau laikai keičiasi. Vis dėlto yra patiekalų, kuriuos be duonos šalia įsivaizduoti sunku – man tai yra rūkyti naminiai lašiniai su svogūnais“, – teigia etnografė.
„Vilniaus duonos“ produktų vystymo vadovė Baltijos šalims Snieguolė Šoblinskienė teigia, kad, nors duona yra tradicinis lietuvių valgis, šiais metais atliktas Lietuvos gyventojų duonos vartojimo tyrimas rodo, kad duonos vartojimas yra sumažėjęs.
„Senosios tradicijos pamažu užleidžia vietą naujoms, tai natūralu. Tačiau šventinis laikotarpis yra puiki galimybė prisiminti senuosius lietuviškus papročius ir duonos reikšmę. Raginu visus pažvelgti į duoną kitaip ir pabandyti paversti ją šventinio stalo žvaigžde. Parinkus tinkamus priedus, tokius kaip žuvis, užtepėlės ar paštetas, galima pagaminti išties įsimintinų vieno kąsnio užkandžių. Norintiems išskirtinių potyrių – duonos sriubą, pagardintą džiovintais vaisiais“, – teigia S. Šoblinskienė.
Adelė Navickaitė
